nuo 2002 m.

Mano kelias kaip mokytojos prasidėjo dar jaunystėje, kai baigiau Vilniaus universitetą ir tapau lietuvių kalbos mokytoja, dėstytoja filologe. Mokyti yra ne tik mano profesija, bet ir aistra, kuria gyvenu kasdien. Mokytojauti – tai nuolat tobulėti pačiai, nes tai neišvengiama dirbant su jaunąja karta. 

Darbas su vaikais mane žavi. Jų smalsumas, nuoširdumas ir aktyvus požiūris į mokslus daro kiekvieną dieną įdomia ir turininga. Šiuolaikinės technologijos leidžia mums kartu ieškoti žinių, o tai tarsi nuolatinis kelias į bendradarbiavimą ir naujas pažintis.

Kodėl lietuvių kalbos mokymas emigrantų vaikams yra tokia svarbi užduotis? Nes tai yra šeimos ir kultūros paveldėjimo klausimas. Kaip lietuvė, suprantu, kad tėčio ar mamos pareiga yra išlaikyti ir perduoti savo kilmės šaknis vaikams, kol jie dar yra maži. Labai patiko kažkada išgirsta frazė, kad reikia turėti daug drąsos nukirsti savo giminės šaknis… Mūsų darbas mokykloje padeda sėkmingai auginti naują kartą, kurioje gyvuos lietuviška kultūra ir kalba.

Kiekvienas vaikas svajoja, kuo bus užaugęs(-usi), ir kiekviena(s) jų savo nuomonę pakeičia apie šimtą kartų. Aš taip pat norėjau būti viskuo – nuo princesės iki kareivio, bet buvau palaiminta atradusi savo pašaukimą – mokymą.

Mano pašaukimas mokyti yra savaime suprantamas atradimas, nes myliu vaikus ir esu iš prigimties lyderė. Žaviuosi stebėdama, kaip jie auga, ir skatinu žingeidumą mokykloje ir už jos ribų. Kaip mokytoja, siekiu, kad kiekviena(s) mokinė(-ys) taptų produktyvia(-iu), sėkminga(-u) pasaulio piliete(-čiu), besididžiuojančia(-iu) savo kultūriniu identitetu ir yra atvira(s) kitoms.

Kad pasiekčiau šį tikslą, stengiuosi sukurti mylinčią, pozityvią, pagarbią ir saugią mokymosi aplinką, kurioje kiekviena(s) mokinė(-ys) yra lygiavertė(-is) ir tikinti(s), kad jų sugebėjimams nėra ribų. Esu technologijų ir edukacinių žaidimų entuziastė.

Aš esu jūsų vaikų gide šioje nuotykių pilnoje mokymo(si) kelionėje, kurioje kiekvienas žingsnis reiškia tobulėjimą, o kiekvienas žaidimas tampa pamoka.

Meninė, vaizdinė kalba – pati universaliausia kalba. Ji suprantama visiems žmonėms, nesvarbu kokia kalba jie kalbėtų.

Kaip ją suprantame? Pažodžiui, nesigilinant ir vertinant tik kaip gražų arba negražų vaizdą, ar kaip vaizde užkoduotą gilesnę mintį, idėją, o kartais net kelias.

Tik prisilietus prie kūrybos proceso raktas į meno pažinimą atsiduria mūsų rankose.

Atsirakinam ir įeinam į  paslaptingą meno pasaulį…

Darbas su vaikais man yra ne tik profesija, bet ir širdies šauksmas. Nuo pat jaunystės mane traukė psichologijos paslaptys, ypač susijusios su vaikų ir paauglių emociniu bei psichologiniu vystymusi. Mano kelias prasidėjo Vytauto Didžiojo universitete Kaune, kur įgijau tiek bakalauro, tiek ir magistro laipsnius sveikatos psichologijoje.

Mano patirtis yra įvairiapusiška: dirbau Kauno Žaliakalnio gimnazijoje kaip psichologė, taip pat vedžiau privačią praktiką „Laiminga vaikystė“. Mano darbas apėmė ne tik tiesioginį darbą su vaikais, bet ir tėvų bei mokytojų konsultacijas, seminarus ir mokymus.

Širdyje visada jaučiau stiprų ryšį su Lietuva ir norą dalintis savo žiniomis bei patirtimi su kitais. Todėl, atvykusi į Oslą, norėjau prisijungti prie bendruomenės, kuri puoselėja lietuviškas vertybes ir kalbą. “Gintaro” mokykla – man ne tik darbo vieta, bet ir širdies namai. Čia aš ne tik mokau, bet ir mokausi iš savo mažųjų mokinių, kurie kiekvieną dieną stebina savo atvirumu, smalsumu ir gebėjimu žiūrėti į pasaulį visiškai kitomis akimis.

Mano tikslas – ne tik mokyti lietuvių kalbos, bet ir padėti vaikams jaustis saugiai, suprasti jų emocinius poreikius ir skatinti jų asmeninį bei emocinį augimą. Tikiu, kad kiekvienas vaikas yra ypatingas, ir mano vaidmuo yra padėti jiems atskleisti savo unikalumą. Kaip sakė Nelsonas Mandela: “Vaikų švietimas yra galingiausias ginklas, kurį galima panaudoti keičiant pasaulį.”

Džiaugiuosi galėdama būti dalimi šios nuostabios bendruomenės, ir manau, kad kartu mes galime sukurti šiltą, draugišką ir rūpestingą aplinką mūsų vaikams.